dar

Žodis „dar“ yra vienas iš pamatinių lietuvių kalbos prieveiksmių, kurį pradedantieji mokytis kalbos sutinka pačiose pirmose pamokose. Nors jis trumpas, jo funkcijų spektras yra itin platus – nuo laiko trukmės nurodymo iki kiekio didinimo ar pabrėžimo. Tai universalus įrankis, padedantis suteikti sakiniui dinamiškumo ir tikslumo. Lietuvių kalbos gramatikoje „dar“ dažnai priartėja prie dalelytės funkcijos, nes jis gali modifikuoti ne tik veiksmažodžius, bet ir būdvardžius ar kitus prieveiksmius.

Pagrindinis modelis yra laiko tęstinumas (vis dar). Kai sakome „jis dar miega“, pabrėžiame, kad būsena, prasidėjusi praeityje, tęsiasi iki dabar. Kitas svarbus modelis – kiekio didinimas arba papildymas. Sakinys „noriu dar vandens“ nurodo, kad esamas kiekis nėra pakankamas ir pageidaujama priedo. Trečiasis modelis susijęs su neigiamais sakiniais („dar ne“), kur žodis „dar“ sukuria lūkestį, kad veiksmas įvyks ateityje, nors šiuo momentu jis nėra atliktas.

Kasdienėje kalboje „dar“ nuolat girdimas buityje (prašant papildyti lėkštę), darbe (aptariant nebaigtas užduotis) ar planuojant laiką. Formalioje kalboje jis vartojamas lyginant duomenis arba pabrėžiant poreikį tęsti tyrimus. Pavyzdžiui, sakinyje „reikia dar vieno tyrimo“ jis veikia kaip loginis jungiklis, nurodantis trūkumą. Taip pat jis dažnas lyginamosiose konstrukcijose, pavyzdžiui, „dar geriau“ (even better), kur jis sustiprina būdvardžio aukštesnįjį laipsnį.

„Dar“ dažnai lyginamas su „jau“. „Jau“ žymi pabaigtą transformaciją arba pasiektą ribą, o „dar“ – tęstinumą arba nebaigtumą. Taip pat verta paminėti junginį „vis dar“, kuris yra sustiprinta „dar“ forma, dažniausiai naudojama norint išreikšti nuostabą dėl užsitęsusio veiksmo. Lyginant su „vėl“, „dar“ labiau akcentuoja nenutrūkstamą eigą arba papildymą, o „vėl“ – naują to paties veiksmo ciklą po pertraukos. Šis žodis yra lankstus ir jo vieta sakinyje gali keisti loginį kirtį, todėl svarbu jį dėti prieš pat tikslinamąjį žodį.