pas

Prielinksnis „pas“ yra pamatinis lietuvių kalbos žodis, kurį pradedantieji mokytis kalbos (A1 lygis) susitinka vieną pirmųjų. Jo esmė – nurodyti asmens lokalizaciją arba kryptį link to asmens. Tai žodis, kuris sujungia veiksmą su žmogumi kaip tikslu ar vieta. Lietuvių kalboje jis atlieka panašią funkciją kaip vokiečių „bei“ ar „zu“, kai kalbama apie žmones, arba prancūzų „chez“.

Pagrindinė taisyklė, kurią būtina įsiminti – „pas“ visada reikalauja galininko linksnio (Accusative). Tai reiškia, kad po šio prielinksnio einantis daiktavardis ar įvardis turi atsakyti į klausimą „ką?“. Pavyzdžiui: pas draugą (vyr. g. vns.), pas draugę (mot. g. vns.), pas draugus (dgs.). Taip pat jis dažnai vartojamas su asmeniniais įvardžiais: pas mane, pas tave, pas jį, pas mus, pas jus, pas juos. Svarbu paminėti, kad „pas“ niekada nevartojamas su kilmininku, kas yra dažna klaida kitų kalbų kalbėtojams.

Dažniausiai šis prielinksnis vartojamas kalbant apie lankymąsi. Tai gali būti neformalūs vizitai (einu pas kaimyną kavos), oficialūs vizitai (užsirašiau pas gydytoją 10 valandai) arba profesinės paslaugos (buvau pas siuvėją). Taip pat „pas“ gali nurodyti vietą, kurioje kas nors nuolat gyvena ar būna (šunį palikome pas senelius). Šnekamojoje kalboje „pas“ gali nurodyti ir tam tikrą būseną ar turėjimą konkrečioje aplinkoje (pvz., „pas mus šiandien lyja“ – mūsų krašte ar namuose lyja).

Pradedantiesiems dažnai kyla klausimas, kada rinktis „pas“, o kada „į“. Taisyklė paprasta: „į“ vartojame su vietomis, įstaigomis ir pastatais (einu į teatrą, į parduotuvę), o „pas“ – su žmonėmis (einu pas aktorių, pas pardavėją). Jei sakote „einu į gydytoją“, tai skamba taip, tarsi norėtumėte fiziškai įeiti į žmogaus vidų, todėl taisyklinga sakyti „einu pas gydytoją“. Kitas panašus prielinksnis yra „prie“, tačiau jis nurodo buvimą šalia daikto (prie lango, prie stalo) ir neturi tos socialinės „svečiavimosi“ reikšmės, kurią turi „pas“.